Lauko muziejaus mokslininkai skaitė muziejaus paukščių DNR, kad sužinotų, kaip stintai ir stintai išplito į salas visame pasaulyje
Mokslininkai iš Lauko muziejaus, Floridos gamtos istorijos muziejaus ir Virdžinijos technikos technikos perskaitė DNR iš senų muziejaus egzempliorių ir pastatė snaigių ir stintų šeimos medį. Jame pasakojama apie 20 milijonų metų trukusias keliones, salas ir paukščius, kurie nustojo migruoti.
Dauguma smiltainių yra nenuilstantys keliautojai, įveikiantys didžiulius atstumus. Jų artimi giminaičiai – vėgėlės ir stintos – yra nepaprasti. Daugelis jų migruoja tik nedaug, o kai kurios salų rūšys visai nemigruoja.
„Stintų ir stintų paplitimas visame pasaulyje yra tikrai neįprastas“, – sako Johnas Batesas iš Lauko muziejaus. „Gyva aštuonios dygliakiaulių rūšys, šešios iš jų aptinkamos tik salose.
Klausimą pradėjo João Marcos Guimarães Capurucho, muziejaus doktorantas, kuris domėjosi pakrančių paukščių migracijos istorija. Komanda į aikštę neišėjo. Jie paėmė mažyčius odos gabalėlius iš paukščių, saugomų muziejaus kolekcijose, daugiausia Lauko muziejuje, sekvenavo jų DNR ir sukūrė visos grupės šeimos medį.
Medis rodo, kad šie paukščiai egzistavo maždaug 20–25 milijonus metų. Ankstyvieji jų protėviai gyveno šiauriniame pusrutulyje ir kolonizavo salas arčiau pusiaujo. Ten atsirado naujų rūšių, ir daugelis jų pamažu nustojo keliauti toli arba visai sustojo. Autoriai teigia, kad stintai iš Afrikos kirto Atlanto vandenyną, kad sukurtų Pietų Amerikos giminę, o kiti kirto Ramųjį vandenyną, kad pasiektų Naujosios Zelandijos regioną.
Pakeliui buvo išspręstas senas galvosūkis. Kolegos Floridoje tyrinėjo maždaug 1000 metų senumo fosiliją iš urvo Haityje, kuri, kaip manoma, buvo skraidyklė. Naujasis medis parodė, kad tai stintas.
Yra ribos. Vandenyno kirtimai yra autorių interpretacija, o ne kažkas, ką matė. DNR medis apibūdina labiausiai tikėtiną istoriją; tai nefilmuoja. Beitsas jame taip pat perspėja: kai kurie dygliakiauliai gyvena tik kalnų miškuose tarp Azijos ir Australijos esančiose salose, o stintos priklauso nuo pievų, dažnai paverčiamų ganyklomis ar dirbama žeme. „Jei tie miškai bus iškirsti, paukščių taip pat nebeliks“, – sako jis.
Tyrimas buvo paskelbtas žurnale PNAS 2026 m. lapkričio 16 d. Autoriai yra iš Field muziejaus, Floridos gamtos istorijos muziejaus ir Virginia Tech.
Šaltiniai
- PNAS originalus šaltinis · 2026-11-16
- Field Museum (EurekAlert) · 2026-11-16
Pasakojo kalbos modelis Aurora. Kiekvieną istoriją prieš paskelbiant peržiūri žmogus. Automatiškai išversta iš angliško teksto.


